Xpert Slider

Pirtis - ne vien malonumas

Pirtis - ne vien tik malonumas, pirtis tai - sveikata!

Poilsis ir sveikata

Sustiprinkite sveikatą, atsikratykite įtampos ir streso.

Partneriai

Vilniaus verslo plėtros asociacija (VVPA)

Pirčių klasifikacija

Skirtingi pirčių tipai pagal kiekvieno poreikius.

Sodyba

Sutikite gražiausias savo šventes ne tik gerame draugų rate, bet ir jaukioje, malonioje aplinkoje.

Slogan

Pirtis - ne tik malonumas, pirtis - sveikata!

Nuotraukų galerija

Xpert Tabs

Japoniška pirtis.

Japoniška pirtis mums – pati neįprasčiausia. Tai savotiška pirties ir vonios kombinacija. Individuali naminė pirtis vadinama „ofuro", o visuomeninė – „sento", arba „furoja".

„Ofuro" yra paprasta, dažnai – geležimi apkaustyta medinė statinė, pastatyta virš ugnies (gali būti ir nedidelis baseinas su suoleliu). Prieš lipant į tokią statinę ar baseinėlį, įprasta gerai nusiprausti po dušu ir apsipilti švariu vandeniu. Kaitinamasi tokioje pirtyje sėdomis arba pusiaugula, atidžiai žiūrint, kad širdies plotas liktų virš vandens (vanduo įkaista iki 42–50 °C). Viena iš svarbiausių sąlygų – medinė statinė turi būti švarioje, vėsioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Po 10 minučių kaitinimosi pulsas gali pakilti iki 120 tvinksnių per minutę, todėl neįpratusiems šiek tiek svaigsta galva. Po šios pirties būtinas ramus poilsis.

„Sento" yra labai populiarios savo tėvynėje, po „sento" stogu dažnai įrengiamos arbatinės, užkandinės, bibliotekos, susitikimų vietos. Kartais pirtis yra savotiškas klubas, čia aptariamos naujienos, verslo klausimai.

Įdomu, kad Lietuvoje jau plinta vadinamoji lauko arba kubilinė pirtis, kuri yra gana artima japoniškos pirties giminaitė. Maudantis joje būtų prasminga prisiminti ir pritaikyti japonų patirtį.

Sodyboje yra dvi salės, pritaikytos švęsti įvairias šventes ir talpinančios po 25 ir 40 žmonių.

Turkiška pirtis.

Nors dažniausiai šis pirties tipas vadinamas „turkiška pirtimi", vis dėlto teisingiau ją būtų vadinti „rytietiška pirtimi": juk turkai pirties papročius perėmė iš arabų, o šie – iš romėnų, be to, šis pirties tipas paplitęs ne tik Turkijoje, bet ir Vidurinėje Azijoje, Gruzijoje, Tunise, Maroke, Egipte ir daugelyje kitų kraštų. Beje, tenka pripažinti, kad iš turtingo romėnų termų palikimo arabai išsaugojo tik maudymąsi ir masažą – pramogų protui ar kūnui ten nebeliko.

Rytietiška pirtis gerokai skiriasi nuo rusiškos ar suomiškos. Svarbiausia šios pirties paskirtis – sušilti tiek, kad kūnas pasiruoštų masažui, kuriuo itin garsėja rytietiškos pirtys. Tikroje rytietiškoje pirtyje įrengtos marmurinės šildomos sienos, grindys ir gultai. Tai leidžia esant beveik 100 proc. drėgnumui ir 40–50 °C temperatūrai išgauti lengvą garą. Norint palaikyti norimą mikroklimatą, sienos ir gultai šlakstomi vandeniu.

Kaip periamasi turkiškose (rytietiškose) pirtyse? Kadangi rytietiškos pirtys mums tebėra egzotiškos, trumpai papasakosime, kaip jose maudomasi. Apsilankymas pirtyje prasideda nuo persirengimo kambario, atitinkančio mūsų pirčių priepirtį. Čia temperatūra pakyla iki 28–30 °C, tad kūnas pamažu įšyla ir pasirengia aukštesnei pirties temperatūrai. Sušilus einama į erdvią patalpą su akmeniniais gultais, vadinamą „supa" (plokščias akmuo). Čia svarbiausia – gerai išprakaituoti, gulint ant šilto „čabek-tašy" (pilvo akmenys) – taip vadinami patys gultai. Išprakaitavus einama į garinimosi patalpą, kurių dažniausiai būna keletas (kiekvienoje iš jų – skirtinga temperatūra). Pasikaitinus grįžtama atgal ir gulama ant dar karštesnio gulto – vartantis ant jo įšildomi sąnariai ir kaulai.

Iškaitintas ir atsipalaidavęs kūnas patenka į profesionalaus masažuotojo rankas. Visų pirma jis nušveičia mauduolio kūną šiurkščia kupranugario vilnos pirštine, nuvalydamas senų negyvų epitelio ląstelių sluoksnį. Paskui masažuoja lankytojo kūną putomis, atlikdamas profesionalius manualinės terapijos pratimus, atstatydamas sąnarių lankstumą. Po to įprasta panirti į negilius baseinus su skirtingos temperatūros švaru vandeniu, apsiplauti duše arba apsilieti vandeniu iš kaušo. Galva laistoma šaltesniu, kūnas – šiltesniu vandeniu.

Po šios procedūros lankytojai ilsisi „kaifoje" – poilsio patalpoje, kur yra vaišinami kava ir arbata. Vėliau jie dažnai kviečiami pamasažuoti kūną kvepiančiais aliejais. Po visų šių procedūrų jis tampa lankstus, oda stangri ir švelni, žmogus jaučiasi lyg naujai užgimęs.

Suomiška pirtis.

Suomiška pirtis, arba sauna, labai artima tradicinei lietuviškai bei slaviškai pirčiai, nors jai dažnai priskiriamas itin sausas garas. Ir jos istorija gana panaši – senovinės rąstinės dūminės pirkelės ilgainiui tapo šiuolaikinėmis pirtimis su visais patogumais. Suomiai, taip pat kaip ir lietuviai bei slavai, naudojasi vantomis, maudosi sniege ir eketėse.

Neretai teigiama, kad suomiškoje pirtyje, saunoje, ant akmenų nepilamas vanduo. Tačiau iš tikro sauna neįsivaizduojama be „löyly" – garo, kylančio nuo vandens, užpilto ant įkaitusių akmenų. Beje, suomiai mano, kad kaip tik „löyly", pirties dvasia, ir nusako pirties kokybę. Suomiškoje pirtyje prieš pirmą kartą užeinant į garinę kūnas sudrėkinamas duše. Paprastai įprasta kaitintis 2–3 kartus, kol gausiai išprakaituojama. Po to būtinai prausiamasi po dušu arba maudomasi šaltame vandens telkinyje, žiemą – eketėje. Oro temperatūra saunoje gali pakilti iki 90–120°C, nors gali būti tik 60–70°C – viskas priklauso nuo pirties šeimininko skonio.

Neatsiejama saunos ritualo dalis – poilsis. Kiekvienoje šiuolaikinėje saunoje galima rasti patogius krėslus arba gultus, skirtus atsipalaiduoti. Labai populiarūs atviri ugniakurai su rusenančiomis žarijomis, tinkantys dešrelėms kepti. Turi suomiška sauna ir trūkumą – joje gali pernelyg išdžiūti kvėpavimo takų gleivinė, gerklę ima perštėti.

Šiuolaikinėmis miesto sąlygomis sauna yra lengviausiai realizuojamas pirties tipas. Sauną galima įrengti praktiškai bet kurioje namo ar buto patalpoje.

Rusiška pirtis.

Rusiška pirtis, kurią teisingiau vadinti slaviška, žinoma jau nuo V–VI a. ir tebėra populiari iki šiol. Ir savo konstrukcija, ir mikroklimatu, taip pat maudymosi papročiais tradicinė rusiška pirtis nedaug skiriasi nuo lietuviškos ir tai rodo jų bendras šaknis.

Slaviška pirtis taip pat būna dviejų tipų: dūminė ir „šviesaus" kūrenimo. Pirmojo tipo pirtys daug senesnės, bet šiuo metu ir daug retesnės (likusios kai kuriose Rusijos srityse, pavyzdžiui, Sibire). Antrojo tipo pirtys, kur dūmai iš krosnies keliauja per kaminą, Rusijoje populiaresnės – taip pat kaip ir pas mus, Lietuvoje: jos greičiau ir lengviau iškūrenamos, labiau patinka turistams.

Lietuviška (baltų) pirtis.

Tradicinėje garinėje lietuviškoje pirtyje kūrenama krosnis su akmenimis. Ant įkaitusių akmenų liejamas karštas vanduo, kuris virsdamas garais įkaitina pirtį ir pripildo ją drėgmės. Senosios lietuviškos pirtys buvo dūminės – šilumą jose skleidė akmenų krosnis, kurios dūmai eidavo tiesiai į garinę ir išsisklaidydavo pro atviras duris ir langą. Vanduo šildytas metant į kubilą įkaitusius akmenis. Dūminė pirtis tikrų pirties mėgėjų labai vertinama ir šiandien, tik deja, šiais laikais rasti tokią pirtį tampa vis sunkiau. Šiandien beveik visur kūrenama „švariai", kai dūmai išeina pro dūmtraukį. Lietuviškos pirties vanojimosi patalpoje temperatūra pasiekia 70–80 °C, didesnė esti ant viršutinių plautų, o drėgmė paprastai būna tarp 30 ir 70%. Garinėje pirtyje vanojamasi vantomis, kurių ypatybes mūsų protėviai gerai žinojo ir mokėjo jomis naudotis.

Facebook

Top

Kontaktai